Pirmiausia reikia pasakyti, kad turime dvi tėvynes: Latviją ir Vokietiją. Aš gimiau Rygoje, o Giunteris — Vindišengriune. Dirbu psichoterapeute, Giunteris — statybos inžinierius.
Anksčiau turėjome nedidelės patirties dirbant su žeme. Vaikystėje atostogas leisdavau Latgaloje pas senelius, jie turėjo daržą, o netoliese buvo kolūkio laukai. Giunteris užaugo ūkyje Bavarijoje.
Maždaug prieš dešimt metų nusprendėme ruoštis gyvenimui po karjeros Vokietijoje — įsikurti protėvių žemėje. Kolūkiai, laimei, nebuvo amžini, žemė buvo grąžinta savininkams — tad turėjome kur kurti ūkį. Ne paprastą, o ekologišką: nuo 90-ųjų mūsų žemė nebuvo tręšiama cheminėmis trąšomis. Ji ilsėjosi ir laukė mūsų.
Taip pat mūsų laukė ilgas ir sudėtingas sertifikavimo procesas ekologiniam ūkiui. Ir visa tai — kaip „hobis“, šalia pagrindinio darbo. Galiausiai įveikėme visus reikalavimus — taip stipriai norėjome tapti ūkininkais.
Likite su mumis ir sužinosite, kodėl visa tai darome — ir dar pagal ekologinio ūkininkavimo standartus.
